Vis dažniau viešoje erdvėje skamba atvejai apie neteisėtai į kitą valstybę vieno iš tėvų išvežtus savo vaikus. Aptarinėjant šiuos atvejus įprastai visuomenė pasidalija į dvi grupes – palaikančius ir smerkiančius. Nenuostabu, kad dažnai keliamas ir klausimas – kaip vienas iš tėvų, neva ginantis savo vaiką nuo kito tėvo ar motinos, gali būti laikomas jo pagrobėju?
Vaiko pagrobimo terminas dažniausiai nuskamba sprendžiant skirtingais keliais pasukti nusprendusių arba jau išsiskyrusių ir bendrų vaikų turinčių tėvų, nusprendusių pakeisti savo gyvenamosios vietos valstybę, situacijose.
Lietuvos mediatorių rūmų pirmininkė, ilgametę patirtį sprendžiant tarptautinius šeimos ginčus turinti mediatorė Odeta Intė pastebi, kad „ši problema tampa vis aktualesnė, nes augant migracijai sukuriama daugiau mišrių šeimų. Tokiose šeimose gyvenat kartu neretai ryškėja ne tik interesų ar poreikių skirtumai, bet ir vertybiniai, religiniai ar kultūriniai nesutapimai. Kartais jie būna tokie stiprūs, kad belieka vienas sprendimas – išsiskirti. Prieš kuriant tokias šeimas svarbu žinoti, kad skyrybų atveju mišri pora, turinti bendrą vaiką, privalės susitarti ne tik dėl vaiko globos, įskaitant jo gyvenamąją vietą, bet ir jurisdikcijos, t.y., kurios valstybės teisė bus taikoma sprendžiant šį tėvų ginčą. Tėvams nesutarus patiems, sprendimus priims vaiko įprastinės gyvenamosios valstybės teismas, kuris ne visada bus ir tėvų pilietybės valstybės teismas.”
Išsiskyrimas pats savaime yra vienas didžiausią įtampą keliančių veiksnių žmogaus gyvenime, tačiau jis tampa ypač sudėtingas porai turint vaikų. Tokiu atveju ypač dideliu iššūkiu tėvams tampa vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo nustatymo, tolimesni vaiko auklėjimo ir ugdymo klausimai. Skyrybų procese konfliktuojantiems tėvams tampa vis sunkiau suprasti vienas kitą, ypač kai kalba pasisuka apie planus pradėti gyventi skirtingas šalyse, o artėjanti sudėtingo ir ilgo teismo proceso tikimybė tik didina įtampą tarp tėvų. Sprendžiant santykių griūties ar kitų galimų didelių pokyčių savo gyvenime iššūkius, priimti svarbius sprendimus dėl savo vaiko ateities, išlikti objektyviam ir atskirti savo emocijas nuo sprendimų, kuriuos reikia priimti, tampa išties sudėtinga. Kartais gali atrodyti, kad bendrauti su kitu iš tėvų neįmanoma, jau nekalbant apie tai, kad jums gali iš vis pavykti susitarti dėl vaiko ateities. Taip pat natūralu, kad po skyrybų pradedant naują gyvenimo atskirai etapą, ant tėvų pečių krenta ir kur kas didesnė finansinė našta, nei gyvent poroje. Ypač šiais ekonomiškai sudėtingais laikais, neretai vienas iš tėvų nusprendžia geresnio finansinio gerbūvio siekti užsienyje, arba, priešingai, po skyrybų priima sprendimą grįžti į gimtąją šalį, kur jo laukia artimųjų palaikymas ir geresnės galimybės užtikrinti saugią ir tinkamą aplinką sau bei vaikams.
Tėvams būtina žinoti, jog vienašališkas vieno iš tėvų sprendimas išsivežti savo vaiką į kitą šalį be jo motinos ar tėvo sutikimo ar teismo leidimo gali būti traktuojamas kaip vaiko grobimas. Teisės aktai numato, kad sprendimus dėl vaiko gyvenamosios vietos valstybės keitimo tėvai turi priimti bendru sutarimu, o jiems nesutarus, sprendimą priima tos valstybės, kurioje gyveno vaikas, teismas. Sprendimas grįžti į savo gimtąją šalį ar išsivežti vaiką gyventi į užsienį turi būti priimamas tik užtikrinant, kad jis geriausiai atitinka vaiko interesus.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas, teismo mediatorius Jan Maciejevski pastebi, kad „teisinio reglamentavimo tikslas atvejais, kai vaikas neteisėtai išvežamas iš nuolatinės gyvenamosios valstybės, yra kuo greičiau atstatyti pirminę padėtį, t.y. grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ir tik tada teisėtu keliu spręsti tolimesnius klausimus dėl vaiko gyvenamosios vietos. Taigi, pirmiausia būtina užtikrinti, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų pakeista teisėtai.”
Neretai sprendimai išsivežti vaiką į savo pilietybės valstybę priimami spontaniškai, pvz., grįžus atostogų į Lietuvą nusprendžiama daugiau nebegrįžti į tą valstybę, kurioje buvo gyventa. Tokiu atveju viliamasi, kad teismas apgins savo šalies pilietį, o ir bylinėjimasis užsienio valstybėje paprastai būna brangesnis. Todėl tėvams kartais atrodo, kad bus pigiau be tėvo ar motinos sutikimo parvežti vaiką į Lietuvą ir bandyti bylinėtis savo valstybėje. Be to, teisminis procesas gimtojoje valstybėje tėvams atrodo lengviau pakeliamas ir suprantamas dėl kalbos barjero nebuvimo. Teisėjas J. Maciejevski pastebi, kad „toks bėgimas į savo teisinę sistemą, gali būti nulemtas ir baimės, kad toji teisinė sistema neapgins jų, o bus savo piliečių pusėje. Nors tokia baimė nėra pagrįsta, nes tikrai dažnai būna taip, kad palaikomi ir kitų valstybių piliečiai, tačiau bylinėtis būtina sąžiningai ir laikantis įstatymo reikalavimų.”
Teisėjas J. Maciejevski prisimena pastarąją mediaciją: “Medijavau atvejį, kai motina išvežė vaiką į kitą ES valstybę. Tėvas pradėjo bylą Lietuvoje ir kartu pradėjo grobimo bylą toje valstybėje, į kurią išvyko mama su vaiku. Teismas atvejį perdavė mediacijai, o jos metu buvo susitarta, kad motina grąžins vaiką į Lietuvą. Mediacijos metu tarp tėvų buvo pasiektas kompromisas, kad kol motina grįš į Lietuvą, vaiko gyvenamoji vieta bus su tėvu, tačiau motinai grįžus į savo šalį, vaiko gyvenamoji vieta vėl bus nustatyta su ja. Tiesa, tos valstybės teismas, į kurią buvo vaikas išvežtas irgi priėmė sprendimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę, tačiau mediacijos dėka tėvai pasiekė kompromisinį susitarimą, kad motinai grįžus į Lietuvą vaiko gyvenamoji vieta bus nustatyta vėl su ja. Kitaip tariant, medijuodama ji išvengė neigiamų pasekmių, kurios galėtų atsirasti, jeigu tėvai nebūtų susitarę. Teismai dabar tikrai labai plačiai taiko mediaciją ir dažniausiai tokiose bylose siūlo šalims bandyti konfliktus spręsti taikiai.”
O. Intė pastebi, kad “daugelyje valstybių dedamos pastangos, kad tokio pobūdžio tarp tėvų kylantys nesutarimai būtų sprendžiami mediacijos būdu. Nežiūrint to, kad tokiuose tarptautiniuose teisės aktuose kaip 1980 m., 1996 m. Hagos konvencijose, 2019 m. birželio 25 d. Tarybos Reglamente (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos, sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo bei dėl tarptautinio vaikų grobimo (nauja redakcija), yra aiškiai numatyta tokių ginčų nagrinėjimo eiga, tačiau realybėje susiduriama su jų įgyvendinimo sunkumais. Teisminiai procesai būna ilgi, neretai pradedami dvejose valstybėse, be to kyla sunkumų vykdant priimtus teismo sprendimus. Siekiant apsaugoti vaiką nuo ilgai trunkančios neapibrėžtos būsenos, kilnojimo iš vienos valstybės į kitą, vis dažniau akcentuojama mediacijos – kaip taikaus ginčų sprendimo, kuris leidžia rasti geriausiai abiejų konflikto pusių interesus atitinkančius sprendimus – svarba.”
Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad teismo priimtas sprendimas yra svarus, autoritetingas ir tikima, kad jo bus laikomasi. Tačiau nežiūrint to, koks argumentuotas ir teisingas teismo sprendimas bebūtų, tai nėra pačių tėvų išdiskutuotas, aptartas ir sutartas sprendimas, tad neretai viena arba abi ginčo šalys nebūna juo patenkintos. Tuo tarpu mediacija sudaro galimybes tėvams, saugiai, konfidencialiai, atvirai kalbėtis apie tai, kas jiems rūpi, kokie jų vaiko poreikiai ir koks bus abiejų tėvų vaidmuo vaiko gyvenime ateityje. Būtent todėl mediacijos metu rasto abiems ginčo pusėms priimtino susitarimo abu tėvai paprastai noriai laikosi.
Mediacija tai galimybė išgirsti ir suprasti vienas kitą, bei patiems rasti susitarimą nei vienam iš tėvų neprarandant galimybės ir toliau dalyvauti vaiko gyvenime. Taipogi mediacijoje kartu galima spręsti ne tik dėl vaiko išvežimo, bet kartu aptarti ir skyrium gyvenančio tėvo ar mamos matymosi su vaiku tvarką, vaiko išlaikymo dydžio, o skyrybų atvejų net ir turto dalybų klausimus. Tuo tarpu teismas yra ribojamas bylos apimties ir sprendimą gali priimti tik klausimu, dėl kurio buvo iškelta byla. Taigi būtent mediacija yra geriausias ir tiesiausias kelias tėvams kompleksiškai, detaliai, kūrybiškai svarstyti ir priimti sprendimus, kurie geriausi jų vaikui. O atvejais, kai vaikas jau neteisėtai išvežtas iš valstybės arba vienam iš tėvų yra apribota galimybė bendrauti su vaiku, mediacija gali padėti tėvams išspręsti jų nesutarimus greičiau ir tuo pačiu pigiau. Praktika rodo, kad mediacijoje dalyvavę tėvai ilgainiui mažiau konfliktuoja tarpusavyje, geba bendrai spręsti su vaiku susijusius klausimus.
Taigi, priimant sprendimus dėl vaiko gyvenamosios vietos valstybės keitimo, svarbu neskubėti jų priimti vienam. Būtina dėti maksimalias pastangas ir mėginti kalbėtis bei ieškoti sutarimo su esamu ar jau buvusiu partneriu. Nepavykus sutarimo rasti patiems rekomenduotina pasitelkti į pagalbą konfliktų sprendimo profesionalą – mediatorių. Taip pat naudinga pasikonsultuoti su advokatu ar teisininku ir su juo aptarti, kokie galimi tolimesni teisėti teisiniai procesai. Net ir esant svetimoje šalyje, susiduriant su smurtu artimoje aplinkoje ar patiriant ekonominį spaudimą reikėtų neskubėti priimti drastiškų sprendimų išvykti iš valstybės su vaiku. Visada rekomenduotina ieškoti pagalbos kreipiantis į valstybines ar nevyriausybines organizacijas, lietuvių bendruomenes. Ieškoti taikių ir teisėtų problemų sprendimų būdų visada galima pasitelkiant mediacijos paslaugą. Lietuvos mediatorių rūmai didžiausia mediatorių bendruomenė Lietuvoje, vienijanti patyrusius ir kompetentingus mediatorius. Ši organizacija bendradarbiauja su įvairių užsienio valstybių mediatoriais, todėl gali tarpininkauti ieškant mediatorių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėje.
